Ukrainos žmogaus teisių komisaro duomenimis, apie 25 000 (o gal ir daugiau) asmenų Ukrainoje yra laikomi prapuolusiais be žinios. Daugumos jų likimas nežinomas, dalies jau gal net nebėra tarp gyvųjų, o kiti – spėjama, kad tokių gali būti 2 000 – yra laikomi Rusijos okupantų nelaisvėje, nors akivaizdu, kad tie skaičiai daug didesni. Prieš kelias dienas Tarptautinė dingusiųjų be žinios žmonių komisija pasirašė memorandumą su Ukrainos teisingumo ministerija dėl bendradarbiavimo, ieškant prapuolusių per karą Ukrainos piliečių.
Lapkričio 8 d. Vilniaus kino teatre „Multikino“ įvyko dokumentinio filmo „Nematomi“ premjera (režisierė O. Volynska, Ukraina). Filmo kūrėjai atskleidžia uždangą, iki šiol temdančią kelių dešimčių tūkstančių Ukrainos civilių likimus. Rusijos okupuotuose Ukrainos regionuose bet kas gali būti suimtas, laikomas nelaisvėje neribotą laiką, kankinamas, šeimai nežinant ir nesulaukiant atsakymo, kur yra jų artimasis.
Šio filmo autorė ir režisierė Olha Volynska yra Ukrainos žurnalistė, rašytoja, dokumentinių filmų kūrėja, žmogaus teisių aktyvistė, 2016-aisiais prisijungusi prie Ukrainos žmogaus teisių grupės „SICH“. Ši grupė teikia nemokamas teisines paslaugas žmonėms, nukentėjusiems nuo Rusijos okupacinės valdžios veiksmų: kariams, prapuolusių asmenų šeimoms, taip pat neteisėtai kalinamiems civiliams, nelaisvėje patyrusiems kankinimus. Dėl daugiau nei 100 sulaikymo atvejų, susijusių su kankinimais, jau yra kreiptasi į Europos žmogaus teisių teismą, rengiamasi kreiptis ir į Jungtinių Tautų Žmogaus teisių komisiją.
Pradėjusi savo veiklą „SICH“ organizacijoje, Olha pastebėjo, kad tokie žmonės retai sulaukia dėmesio viešumoje, jau nekalbant apie jų teisinę gynybą. Norėdama atkreipti į juos visuomenės – taip pat ir tarptautinės – dėmesį, O. Volynska ėmėsi viešinti jų istorijas spaudoje bei kurti dokumentinius filmus. 2019 metais Vilniuje buvo rodoma jos sukurta dokumentinė juosta „Nepalaužiami“ apie trijų į Rusijos nelaisvę patekusių moterų istorijas. Į vokiečių kalbą jau yra išversta jos naujausia knyga „Kaip karas keičia mus“, kurioje publikuojami garsių Ukrainos intelektualų bei paprastų Ukrainos žmonių, nukentėjusių nuo karo, interviu.
„Ypač svarbu, kad šie žmonės perteikia visų įvykių kontekstą, – pabrėžia O. Volynska. – Tai reikia pasakoti auditorijai, kalbančiai vokiškai, kad ji suprastų, kaip ir kodėl viskas prasidėjo. Didžioji Europos dalis iki 2022-ųjų nesuvokė, kad karas prasidėjo jau 2014-aisiais, kad jis jau vyko devynerius metus.“
Šioje knygoje publikuojami Nobelio taikos premijos laureatės Oleksandros Matvijčiuk, garsaus Krymo totorių žurnalisto Aidaro Muždabajevo, režisierės Alisos Kovalenko, nuo 2014-ųjų filmavusios karo zoną, interviu. Autorė kalbina mamą, kurios dvylikametį sūnų nušovė Rusijos kareiviai evakuacijos metu, bei kitus Ukrainos žmones.
Pasak režisierės, didžiausią riziką kare patiria žmonės, aiškiai parodantys savo poziciją nesitaikstyti su okupantų primestomis taisyklėmis: žurnalistai, savanoriai, pilietinės visuomenės aktyvistai, intelektualinis elitas, dėstytojai, mokslininkai, netgi dvasininkai. „Tų žmonių žodis labai svarbus aplinkiniams, – teigia O. Volynska. – Šis genocidinis karas turi tikslą pakirsti pilietinį pasipriešinimą. Okupuotose teritorijose vyrauja visiškas teisės nebuvimas, tai lyg praėjusiojo amžiaus dvidešimtieji metai. Galima naktį įsiveržti į namus, suimti žmogų ir išvežti, šeimą paliekant nežinomybėje. O oficialioji valdžia apsimeta, kad nieko nežino arba atsako, jog sulaikymas įvyko dėl pasipriešinimo vadinamajai „spec. operacijai“. Tad ir filmo pavadinimas „Nematomi“.
Mūsų teisininkai gauna daugybę iš nelaisvės paleistų žmonių ar jų giminaičių kreipimųsi, renka liudijimus, dokumentus apie nusikaltimus, kuriuos pateiks Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui, jau iškėlusiam bylą V. Putinui dėl neteisėtos Ukrainos vaikų deportacijos. Žmonės grobiami gatvėse, tempiami iš namų, darboviečių, sulaikomi filtracijos punktuose be jokio oficialaus kaltinimo, be galimybės turėti advokatą, be jokio ryšio su šeima užtikrinimo, be medicininės pagalbos. Jie kankinami įvairiausiais būdais, taip pat ir elektra…“
Dažnai pasitaiko skundimo atvejų. Ypač jų daug okupuotose teritorijose, kai tokiu būdu suvedamos asmeninės sąskaitos. „Į mus kreipėsi moteris, kurią kaltino tuo, jog jos vyras tarnauja Ukrainos ginkluotose pajėgose. Ją žiauriai tardė, siekiant išsiaiškinti, kur tarnauja jos vyras, kas yra jo bendražygiai. Ji buvo mušama, verčiama rausti apkasus, gaminti valgį okupantams, ją panaudojo Rusijos propagandos tikslams, nufilmavę jos apsimestinį paleidimą. Ši moteris kreipėsi į mūsų teisininkus, šiuo metu ji stengiasi fiziškai ir psichologiškai atsigauti po daugiau nei dviejų mėnesių nelaisvės. Tokie dalykai vyko nuo 2014-ųjų Donecko ir Luhansko apskrityse bei Kryme, o dabar lyg vėžio pūlinys išsiplėtė kitur“, – teigia pašnekovė.
Filme „Nematomi“ atskleidžiamos trys istorijos. Vienos jų herojus yra Jurijus Tregubko, aktyvistas iš Chersono, dar iki plataus masto invazijos kovojęs prieš korupciją komunalinėje sferoje. Viduryje baltos dienos okupantai įsiveržė į jo namus ir suėmė jį kartu su žmona. Nelaisvėje jis buvo kankintas elektros srove, kaltinamas pogrindžio organizavimu Chersone, šnipinėjimu NATO naudai.
„Esu girdėjusi žmones pasakojant, kad juos tardė kabinete, ant kurio sienos kabojo Stalino portretas, tai lyg grįžimas į praeitį. O Jurijaus žmoną suėmė be jokios priežasties ir laikė kameroje, kurioje ji girdėjo kankinamų žmonių riksmus. Rusų karys bandė jai taikyti seksualinę prievartą, moteris patyrė didžiulį psichologinį stresą. Poros šešiolikmetis sūnus prisiglaudė pas šeimos draugus, tačiau naktimis grįždavo į namus. Jis bijojo, kad tėvai, grįžę namo, negalės įeiti… Galiausiai juos paleido po dvylikos dienų, neradę jokių „kaltės“ įrodymų, – pasakoja O. Volynska. – Kiekvieno civilio paleidimas yra tarsi stebuklas. Nėra jokio mechanizmo, jokios logikos jų sufabrikuotose bylose. Žmonės gali būti apkaltinti terorizmu ir gauti nuosprendį dvidešimčiai metų.
O antrasis mūsų filmo herojus yra keturiolikmetis berniukas iš Chersono apskrities, su dėde pjovęs pievoje žolę tuo metu, kai prie jų privažiavo automobilis. Išlipę rusai juos apieškojo. Berniuko dėdės telefone radę nufotografuotą sudegintą rusų tanką, juos abu – dėdę ir vaiką – suėmė, įmetė į griovį, grasino susprogdinti. Berniukas nelaisvėje prisižiūrėjo baisumų, matė, kaip be medicininės pagalbos buvo paliktas žmogus, kuriam po kankinimo elektros srove sutriko širdis. Neįgalų dėdę taip pat kankino elektra. Po dviejų savaičių juos paleido, šeima nieko apie juos visą tą laiką nežinojo. Nelaisvėje laikomiems žmonėms dažnai neužtikrinami jų baziniai poreikiai, jiems neleidžiama miegoti, neleidžiama eiti į tualetą, jie laikomi pusalkaniai, juos kankina.“
Paklausta, kokios tarptautinės reakcijos ir pagalbos tikisi, parodžiusi šį filmą tarptautinei auditorijai, O. Volynska sako, kad sunku tikėtis, jog Rusija paleis visus belaisvius. „Šiuo metu nėra tarptautinio mechanizmo, kaip tą padaryti, yra tik karių mainų mechanizmas. O Rusija civilius ukrainiečių belaisvius stengiasi paversti kariškiais, norėdama juos įtraukti į karinį mainų fondą, kad galėtų atgauti savo belaisvius. Bet suimtieji mechanikai, profesoriai nėra kariškiai, ir, deja, nėra jokio mechanizmo, kaip juos išlaisvinti. Vadovaujantis tarptautine teise, tokie žmonės turėtų būti išlaisvinti be jokių išlygų, tačiau Rusija vadovaujasi savo įstatymais, kaltindama Ukrainos piliečius terorizmu, šnipinėjimu, teisia juos, skirdama daugelį metų kalinimo Rusijos teritorijoje, ir niekas nežino, kur tie žmonės yra. Giminaičiams dažnai meluojama, jų laiškai grąžinami.“
Volynska kartu su kolegomis kelia į viešumą tokias civilių belaisvių bylas. Ji teigia, kad negalima laukti karo pabaigos, jau dabar būtina ieškoti būdų, kuriais būtų galima priversti Rusijos režimą paleisti nekaltus civilius žmones.
„Reikia, kad tarptautinių organizacijų atstovai galėtų pasiekti nelaisvėje laikomus žmones, stebėti, kokiomis sąlygomis jie laikomi. Reikėtų teisinės gynybos, nes kol kas tai tik feikiniai teismai ir feikinė gynyba – gi teisiami kitos valstybės piliečiai!
Situacija kol kas aklavietėje, žmonės kenčia nelaisvėje, nėra jokios kontrolės, o jeigu nėra kontrolės, nėra ir jokios atsakomybės už veiksmus ir savivalę. Žmonės, negaudami medicininės pagalbos, miršta nelaisvėje, suimami ir kenčiantys nuo psichinių negalių žmonės. Mes norime tuos „nematomus“ žmones padaryti matomus, – sako režisierė. – Norime priversti Rusiją paleisti juos, siekiame tarptautinių organizacijų įsitraukimo. Taip pat būtina patraukti nusikaltėlius atsakomybėn.
Rusija bijo paleisti civilius belaisvius, nes puikiai žino, kad jie pasakys savo kankintojų vardus. Tačiau ir patys belaisviai turėtų netylėti, mes kviečiame juos kreiptis į Ukrainos teisines institucijas, atlikti psichologinės ir fizinės sveikatos ekspertizę. Gautus dokumentus žmogaus teisių organizacijos parengtų Tarptautiniam Baudžiamajam Teismui, kad kaltieji asmenys būtų nubausti.“
Original article: bernardinai.lt
